Iš kur atsiranda vaikiškos baimės?

Iš kur atsiranda vaikiškos baimės?

Baimė – viena iš pirmųjų emocijų, kurias išgyvena kūdikiai. Gali būti, kad pati pirmoji. Bent jau taip mano dauguma gydytojų ir psichologų, teigiančių, kad gimdamas kūdikis dar gimdos takuose patiria tikrą siaubą. Galbūt dėl šios priežasties seniau buvo manoma, kad po cezario pjūvio gimę vaikai išsiskiria savo drąsa.

Įprastai visi vaikai turi vienokių ar kitokių problemų, iš kurių su laiku „išaugama“. Deja, apie baimę to pasakyti negalima, nes ši labai galinga emocija auga kartu su vaiku.

Tačiau ar verta bijoti pačios baimės? Gal kur kas blogiau auginti mažylį, kuris nieko nebijo? Juk bebaimis vaikas nuolatos susidurs su įvairiausiais pavojais, į kuriuos „ners stačia galva“. Taigi kiekviena diena tiek pačiam mažyliui, tiek ir jo tėveliams taps ekstremaliu išbandymu. Tuo tarpu mažasis bailiukas bus gerokai atsargesnis, todėl tikėtina, kad rečiau įsivels į nemalonumus ar pavojingas situacijas. Tačiau kur yra toji riba, skirianti normalią „apsauginę“ baimę nuo patologinės? Juk baimė be jokio racionalaus pagrindo paprasčiausiai gadina vaiko gyvenimą. Mikčiojimas, miego sutrikimai, irzlumas, agresyvumas, nerimas, nesugebėjimas susikaupti... Tai tik dalis nemalonumų, kuriuos sukelia vaikiškos baimės. O kartais viskas baigiasi kur kas liūdnesnėmis pasekmėmis – rimtais psichologiniais sutrikimais. Todėl su vaikiškomis baimėmis, kurios suaugusiesiems neretai atrodo tiesiog nerimtos, būtina kovoti nedelsiant.

Iš kur atsiranda baimė?

Pirmas dalykas, ką turėtum padaryti, tai racionaliai įvertinti šeimoje tvyrančią nuotaiką ir išanalizuoti savo pačios elgesį. Labai dažnai baimės pasireiškia tiems vaikams, kuriuos tėvai per daug globoja. Nuolatos saugomi jie nesusiduria su kasdieniais gyvenimiškais iššūkiais ir laikui bėgant pasaulis jiems ima atrodyti gąsdinantis bei pavojingas. Juk jei tai nebūtų tiesa, tai tėveliai nelakstytų iš paskos kiekviename žingsnyje. Savaime suprantama, kai vaikui neleidžiama visko patirti pačiam, realybės vietą užima fantazijos. O fantazijos gali gąsdina kur kas labiau, nei tikrovė.
Todėl, kad ir kaip norėtųsi vaiką laikyti saugiai „po savo sparneliu“, kur kas protingiau ir naudingiau būtų palaipsniui pratinti jį prie savarankiškumo. Žinoma, būtina atsižvelgti į vaiko amžių, jo charakterį ir aplinkybes. Pavyzdžiui, mažuose miesteliuose, kuriuose nedaug automobilių ir gyventojai pažįsta vieni kitus, vaikai kur kas anksčiau pradeda vaikščioti be tėvelių, nei didmiesčiuose, kuriuose gausu pavojų. Atsižvelgti į tokias aplinkybes labai svarbu, juk tavo, kaip mamos, svarbiausias tikslas - užtikrinti mažylio saugumą.

Kita dažna vaikų baimių atsiradimo priežastis – tai konfliktai šeimoje. Beje, blogiausia tai, kad suaugusieji dažnai net neįtaria, kaip savo elgesiu žaloja vaiko psichiką. Jie gali pyktis ir triukšmauti, o mažylis tuo metu ramiausiai žais su savo žaisliukais, tarsi nieko keisto aplink nevyktų. Tačiau tokia apatiška išorinė reakcija nereiškia, kad tos reakcijos nėra išvis. Ji tiesiog slepiasi vaiko pasąmonė ir dažnai pasireiškia vėliau, visai netikėtomis formomis. Pavyzdžiui vaikas ima mikčioti, bijoti tamsos ar vienatvės, fantazuoti apie vaiduoklius bei įvairiausius baubus ir t.t.

Tačiau ne visiems vaikams konfliktai šeimoje iššaukia tokią reakciją. Tai, žinoma, labiausiai priklauso nuo paties vaiko psichikos. Lengvai pažeidžiami, jautrūs vaikai - kur kas labiau linkę užsiverti savyje ir paslapčia „auginti baimes“, tuo tarpu emocionaliai tvirti mažieji tokias situacijas pergyvena gerokai lengviau. Beje, berniukams išgyventi baimes sunkiau, nei mergaitėms, nes dėl visuomenėje įsigaliojusių stereotipų berniukai tiesiog gėdijasi bijoti. Jokiu būdu nevalia juoktis iš vaiko arba bandyti įveikti jo baimes aiškinant, kad „berniukai nieko nebijo“. Tokie metodai smarkiai žaloja vaiko psichiką, skatina jį nepasitikėti suaugusiais (juk jie nesupranta, kaip jis jaučiasi) ir užsisklęsti savyje.

Kaip kovoti su baimėmis?

Vienas iš patikimiausių būdų kovoti su vaiko baimėmis – tai iš jų pasijuokti. Tik nepamiršk, juoktis reikia ne iš paties vaiko, o būtent iš jo baimės. Kaip tai daroma? Įsivaizduok, kad tavo vaikas naktimis sapnuoja kokį nors siaubūną. Vakare jis bijo likti vienas ir nenori eiti miegoti, jei kambaryje nedega šviesa, o pabudęs naktį iš karto lekia pas tave į lovą. Išspręsti šia problemą gali padėti piešimas. Pasiūlyk vaikui tokį žaidimą: tu pati nupieši jo įsivaizduojamą siaubūną, o jis tik pasakinės, ar tu viską teisingai įsivaizduoji. Jei vaikas nesugebės prisiminti tam tikrų detalių, paskatink jį tiesiog pafantazuoti ir pačiam sukurti trūkstamą vaizdą arba padaryk tai vietoj jo. Kokia šio žaidimo prasmė? Nupiešus tariamą siaubūną popieriaus lape pasirodys, kad iš tiesų jis nėra toks baisus, kaip vaikui atrodė naktinio košmaro metu. Kad būtų pasiektas maksimalus efektas ir baimė visiškai įveikta, pasiūlyk vaikui popieriaus lape nupiešti kaip siaubūnas yra saugiai uždaromas stebuklingos pilies rūsyje, už storų ir tvirtų grotų. Tau visas šis žaidimas gali pasirodyti bereikšmis, tačiau vaikui, kurio fantazija tiesiog beribė, tai gali būti patikimiausias, lengviausias ir įdomiausias būdas įveikti savo baimę.

Šaltinis: www.pasmama.lt

Paviešinta 2017-11-29 Naudinga žinoti 0 775

Palikite komentarąPapildyti komentarą

Archyvas

Vėliausi komentarai

Paieška

Palyginti 0